Pasaka apie saulės energijos naudą: ar tikrai pabaiga bus laiminga?

Keletą pastarųjų metų transliuojamą žinią apie augančias elektros kainas lydi kvietimai pigiai įdarbinti saulę. Šiemet šie kvietimai bemaž agresyvūs, o pasiūlymas gali atrodyti ypač patrauklus – 30% valstybės parama saulės jėgainėms įsirengti. „Žaliosios energija“ magija, regis, baigia užburti visus: pradedant šalies politikais ir baigiant eiliniais vartotojais – neaplenkiant nė Lietuvos žiniasklaidos. Tačiau pasaulyje šios žaliosios pasakos laikas baigėsi jau prieš keletą metų: augantys saulės modulių atliekų kalnai įvardijami bomba, kuri gali tapti antrosios didžiausios klimato krizės priežastimi.

Šiandien Lietuvai taip norisi atrodyti „žaliai“ ir pozityviai, kad dešimtmetis, per kurį negrįžtamai susidėvės per pirmąją saulės jėgainių bangą įdiegti moduliai, vertinamas tarsi visa amžinybė. Pavyzdžiui, neseniai patvirtintame Lietuvos Respublikos nacionaliniame energetikos ir klimato srities veiksmų plane teigiama, kad atsižvelgiant į 20 metų naudingo eksploatavimo laikotarpį, iki 2030 m. esamų saulės modulių modernizuoti nereikės. Be to, planuojama, kad 2020–2030 m. laikotarpiu saulės elektrinių įrengtoji galia padidės iki 117 MW, o iki 2050 metų energijos dalis iš atsinaujinančių išteklių mūsų šalyje, palyginti su galutiniu energijos suvartojimu, turėtų išaugti iki 80%. Galiausiai Lietuva galėtų džiaugtis ženkliai sumažinusi CO2 išmetimų į atmosferą kiekį. Nes juk, kaip teigiama vienoje entuziastingoje verslo žinutėje, energija ateis tiesiog „iš dangaus“.

Verslas, gaunantis naudą iš valstybės paramos, savo padėtį bando sustiprinti siųsdamas net keletą žinučių. Tvirtinama, kad elektros energijos kainos ir toliau neišvengiamai augs, be to, šios energijos mums reikės vis daugiau. Taip pat žadama, kad per keletą metų apsimokanti investicija į saulės jėgainę leis naudoti gerokai pigesnę elektros energiją – atsižvelgiant į projektą, tai esą gali būti net triskart pigiau.
Iš pirmo žvilgsnio, saulės energetikos perspektyvos atrodo išties pasakiškai. Vis dėlto taip gali atrodyti tik nežinant, kuo šiuo metu kvėpuoja visas pasaulis, o ypač – kuo gyvena anksčiau nei Lietuva saulės energetiką pradėjusios vystyti šalys kaip, pavyzdžiui, Japonija ar JAV.

Saulės moduliai: dėmesio, nuodinga!

Problema ta, kad žaliąją energiją generuojantys saulės moduliai nėra pagaminti iš ekologiškai neutralių medžiagų. Jau nekalbant apie tai, kad jų pačių gamybos proceso metu išsiskiria ne viena toksinė medžiaga, galinti neigiamai paveikti gamybos personalą ar aplinką. Tiesa ta, kad maždaug 90% saulės, arba fotoelektrinių, modulių sudaro grūdintas stiklas, tačiau jis negali būti perdirbtas įprastu stiklui būdu, nes jame paprastai yra kadmio, švino, stibio, plastiko ir kitų toksiškų cheminių medžiagų.

Neatsitiktiniai tiek JAV, tiek ir ES saulės modulių atliekų šalinimas įprastuose sąvartynuose vertinamas kaip netinkamas, nes toksinės medžiagos gali pakliūti į dirvožemį, gruntinius vandenis ir labai užteršti aplinką. Todėl ne vienoje šalyje saulės jėgainių atliekų šalinimas įvardijamas kaip atsakingas uždavinys, kurio sprendimų svarba kasmet vis didės. Pavyzdžiui, Tarptautinė atsinaujinančios energijos agentūra (International Renewable Energy Agency) dar 2016-aisiais įvertino saulės baterijų atliekų kiekį. Tuo metu jų sukauptas kiekis sudarė apie 250.000 tonų. Be to, prognozuojama, kad iki 2050 metų šis atliekų kiekis gali išaugti iki 78 mln. tonų.

Perdirbti nėra nei paprasta, nei pigu

Pagal savo kilmę saulės modulių atliekos vertinamos kaip specifinės stambiagabaritės atliekos. Jų tvarkymo reikalavimai yra numatyti 2012 metais įsigaliojusioje Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje dėl elektros ir elektronikos atliekų. Teoriškai saulės moduliuose yra nemažai naudingų medžiagų, kurios galėtų būti perdirbtos ir panaudotos kaip antrinės žaliavos naujame gamybos procese.

Vis dėlto technologijų ekspertai pasaulyje atkreipia dėmesį, kad perdirbti tokias atliekas ir iš jų išgauti naudingas medžiagas šiandien yra brangiau nei panaudoti naujas, išgaunat jas iš pirminių šaltinių. Vadinasi, jei šių atliekų perdirbimą patikėtume rinkos dėsniams, niekam nerūpėtų jas perdirbti. Tokiu atveju reikėtų manyti, kad ES eina teisingu keliu, įpareigodama šiomis atliekomis pasirūpinti gamintojus ir platintojus – taip, kaip šiandien įpareigojami ir dažniausiai per asociacijas savo atliekas tvarko šaldytuvų, televizorių, kompiuterių ir kitokios elektronikos įrangos gamintojai. Skirtumas tik tas, kad šaldytuvai ar kompiuteriai retai kada naudojami 20 metų, o juos perdirbti ir paprasčiau, ir labiau apsimoka.

Tai, kad saulės energetikos plėtra ES yra remiama, skiriant paramą saulės jėgainių statytojų projektams, yra naudinga šių produktų gamintojams ir platintojams – auginama apyvarta, vykdoma plėtra. Tačiau kas nutiks Lietuvoje, tarkime, po dešimtmečio? Ar nepasirodys, kad šiandien pelnus skaičiuojantys saulės modulių gamintojai ar platintojai paprasčiausiai dingo iš rinkos, šitokiu būdu nusimesdami visą atsakomybę už toksiškų atliekų tvarkymą?

Skaičiavo gamintojų bankrotus

Beje, dingimo iš rinkos modelis pasauliui jau žinomas. Nenuostabu, kad jis buvo pritaikytas ir saulės modulių gamybos sektoriuje. Nuo 2016 metų JAV vieną po kito skaičiavo žinomų saulės modulių gamintojų bankrotus. Tai reiškia, kad saulės modulių atliekų tvarkymo išlaidas turės padengti valstybė, arba mokesčių mokėtojai – žinoma, jeigu nenorės nuodytis toksiškuose saulės modulių atliekų teršaluose.
Ar panašus modelis aplenks Lietuvą? Ir kas, praėjus dešimtmečiui, prisiims atsakomybę už mitą apie žaliąją saulės energiją? Kas tada bus atsakingas už iš paramos kylantį rinkos iškraipymą, kurį palaiko tarsi ir geras siekis? Daugeliui turbūt yra žinomas senas posakis, kad „gerais norais ir pragaras grįstas“. Kitaip sakant, vien geranoriškumo dažnai nepakanka. Jau šiandien turime galvoti apie tai, ką daryti, kad pasaka apie energiją „iš oro“ ar „nemokamą saulės energiją“ baigtųsi laimingai. Europos Komisija siūlo Lietuvai skirti 97 mln. Eur ekonomikos pertvarkai siekiant klimato kaitos tikslų iki 2050-ųjų metų. Ar parodysime įžvalgumą, numatydami riziką dėl to, kas įvyks jau po dešimtmečio? Bent jau būkime atviri patys sau: saulės energijos panaudojimas nėra toks ekologiškas sprendimas, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio.