Apsispręskime, kiek atliekų mums reikia: daugiau ar mažiau

Šių metų rudenį pavadinčiau simptomišku ne tik elektronikos įrangos gamintojams ir importuotojams, bet ir Europos Sąjungos (ES) politikams bei didžiajai daliai ES vartotojų. Vos tik pradėjo slūgti poliarizuota visuomenės diskusija apie tai, ką mums visiems reiškia švedų moksleivės Gretos Thunberg organizuojamos akcijos prieš klimato kaitą, įvyko išties matomas pokytis: Europos Komisija paskelbė apie naujas gaminių projektavimo taisykles elektronikos įrangos gamintojams.

Spalio pradžioje paskelbtos taisyklės iš esmės yra reikalavimas projektuoti ir gaminti tokią įrangą, kuri turėtų mažesnį poveikį aplinkai ir klimato kaitai. Dėl to kai kas šių dokumentų paketą vadina tiesiog ekologinio projektavimo taisyklėmis. Tam, kad būtų pasiektas norimas rezultatas aplinkosaugos ir tvarumo srityje, iš gamintojų reikalaujama projektuoti ir gaminti patvaresnę, arba ilgaamžiškesnę, įrangą, kuri leistų tausoti įvairių rūšių energiją, žemės išteklius, būtų pataisoma gedimo atveju, be to, padėtų taupyti energiją patiems vartotojams. Aplinkos tvarumo efektas būtų pasiekiamas, mažinant vartojimą, didinant kiekvieno gaminio išnaudojimą, arba našumą, bei mažinant energijos sąnaudas, reikalingas tiek gamybai, tiek vartojimui.

Taisyklės apima 10 elektronikos įrangos grupių: šaldytuvus, skalbimo mašinas, indaploves, elektroninius ekranus (įskaitant ir televizorius), šviestuvus ir jų valdymų įrangą, išorinius energiją tiekiančius prietaisus, šaldytuvus su tiesiogine pardavimo funkcija (pavyzdžiui, šaltų gėrimų pardavimo automatai), galios transformatorius ir suvirinimo įrangą. Kaip tikimasi, įgyvendinus šias taisykles iki 2030 metų pavyktų pasiekti 167 TWh sutaupytos energijos per metus efektą – tai atitiktų visos Danijos energijos suvartojimo rodiklį. Negana to, kiekvienam Europos namų ūkiui tai leistų sutaupyti vidutiniškai 150 eurų per metus. Galiausiai šios taisyklės suteiktų stiprų postūmį žiedinės ekonomikos kryptimi bei padėtų tausoti senkančius žemės išteklius. Makroekonominiu lygmeniu tai įgalintų taupyti energiją Europos mastu, sykiu mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą – taptų tiesioginiu indėliu įgyvendinant Paryžiaus klimato susitarimą.

Kas iš tikrųjų geriau: daugiau ar mažiau?

Minėtos taisyklės turėtų užtikrinti elektronikos atliekų perdirbimą ir įrangos taisymo praktiką. Vis dėlto aišku ir tai, kad taisant, perduodant į antrinę rinką ir ilgiau naudojant tą pačią įrangą sulauksime ir šalutinio poveikio – tai turės įtakos elektronikos atliekų kiekiui. Kitaip sakant, tai atsilieps ir visai ES elektronikos atliekų politikai: ji iki šiol buvo orientuota į reikalavimą kasmet surinkti ir sutvarkyti vis daugiau elektronikos atliekų, o juk įsigaliojus naujoms EK taisyklėms, akivaizdu, einama kita linkme – kad atliekų kiekis apskritai mažėtų. Todėl šiandien gali dėsningai kilti klausimas: ar neteks mums nustoti girti šalis, kurios šiandien surenka didžiausius elektronikos atliekų kiekius?

Iki šiol deklaruojamos ES elektronikos atliekų tvarkymo politikos kontekste pirmūne buvo laikoma Norvegija, surenkanti ir sutvarkanti daugiausia elektronikos atliekų, skaičiuojant kiekvienam gyventojui. 2016 m. „Eurostat“ duomenimis, Norvegijoje kiekvienam gyventojui teko surinktų 19,6 kg atliekų, kai tuo tarpu Lietuvoje – 4,5 kg. Norvegija ir nedaug nuo jos atsiliekanti Švedija buvo laikomos ir gero tvarkymosi pavyzdžiu. Nepaisant to, kad už šių didelių atliekų kiekių buvo galima įžvelgti ir didelį vartojimo lygį. Tai pat buvo galima spėti, kad šių šalių gyventojai, užuot taisę savo įsigytą elektronikos įrangą ar siekę kiekvieną prietaisą naudoti kuo ilgiau, paprasčiausiai jį išmeta: saugiai, tvarkingai, tačiau atsisveikina su juo be didesnių sentimentų.

Visiškai kita padėtis yra Lietuvoje – čia gyventojams dažnas elektronikos prietaisas vis dar tebėra pirma ar antra tokia įranga jų gyvenime, o penktadalis turimų elektronikos prietaisų nenaudojami arba naudojami rečiau nei sykį per metus. Tą atskleidė ir EPA inicijuotas KTU Aplinkos inžinerijos instituto atliktas elektronikos atliekų srautų tyrimas. Kitaip sakant, Lietuvos vartojimo lygis sunkiai lygintinas su Švedijos, Norvegijos ar Jungtinės Karalystės. Na, o jeigu mūsų šalyje suveiks naujos EK taisyklės gaminių projektavimui, jei Lietuvos gyventojai ims ilgiau naudoti elektronikos prietaisus ir juos taisyti, tai mūsų šalies vartojimo lygis nedidės taip smarkiai, kaip prieš keletą metų planavo ES rinkos ekspertai. Dėl to netgi gali paradoksaliai paaiškėti, kad automatiškai iš ES direktyvų perkeltas reikalavimas Lietuvai surinkti vis daugiau elektronikos atliekų gerokai kertasi su EK taisyklėmis, kurių galutinis tikslas – tvarumas ir mažesni elektronikos atliekų kiekiai. Juk jeigu jau kuriame tvarią, žiedinę ekonomiką, tai gal jau nebeplanuokime tokio nestabdomo elektronikos atliekų augimo.