Seime inicijuotas siūlymas įstatymu riboti jaunesnių nei 16 metų vaikų prieigą prie socialinių tinklų be tėvų sutikimo vėl iškėlė klausimą apie vaikų ir paauglių santykį su ekranais. Seimo narė Daiva Ulbinaitė siūlo įteisinti tvarką, pagal kurią vaikai ir paaugliai iki 16 metų negalėtų naudotis socialiniais tinklais be tėvų leidimo, o pačioms platformoms būtų nustatyta pareiga taikyti veiksmingas amžiaus patikros sistemas.

Diagnozė „Priklausomybė nuo interneto“

Kol kas neaišku, kaip tokia amžiaus patikra veiktų praktikoje ir kokių papildomų asmens duomenų galėtų būti reikalaujama iš vartotojų, tačiau diskusija apie vaikų saugumą skaitmeninėje erdvėje akivaizdžiai įgauna pagreitį.

Komentuodamas situaciją, vaikų ir paauglių psichiatras, emocinės sveikatos ekspertas Linas Slušnys atkreipia dėmesį, kad nors oficialiai tokios diagnozės kaip „priklausomybė nuo interneto“ dar nėra, elgesio modeliai jau kelia rimtą nerimą.

„Priklausomybe galime vadinti tada, kai atsiranda abstinencijai būdingi požymiai: jeigu nėra galimybės prisijungti, kyla nerimas, pyktis ir net agresija, vaikas negali rasti veiklos tol, kol negauna „dozės“ – panaršymo savo telefone, kai vaikas visų pirma skiria dėmesį telefonui, o ne santykiui su žmonėmis. Vaikui tampa labai sunku kontroliuoti elgesį, kai jis yra be telefono, visi prioritetai skiriami ekranams, nepaisant aiškiai neigiamo poveikio mokymosi rezultatams. Kitaip tariant, turime situaciją, kai ekranai yra gerokai svarbiau nei kiti užsiėmimai ir įsipareigojimai. Esant tokiems požymiams, galime teigti, kad žala jau padaryta – turime didelę bėdą“, – sako L. Slušnys.

Pasak specialisto, vienas ryškiausių ženklų, kad formuojasi priklausomybė, tai kai vaikui nebeįdomu tai, kas anksčiau buvo svarbi jo gyvenimo dalis. „Mokykla, namai ir draugai tampa antraeiliai. Svarbiausia, tai dar viena žinutė, dar vienas filmukas, dar vienas lygis. Vaikai ignoruoja kvietimus eiti pavalgyti, pasivaikščioti, praleisti laiką su šeima. Net išėjus pasivaikščioti vaikas nerimaus ir nuolat klausinės, kiek dar tai truks ir kada vėl bus namuose. Smegenys niekaip nesugeba „atsijungti“ nuo buvusio žaidimo ar socialinio tinklo informacijos“, – aiškina jis.

Vaikų priklausomybė nuo ekranų: riba, kurią nubrėžia suaugusieji

Kalbėdamas apie sprendimus, L. Slušnys pabrėžia, kad prevencija prasideda šeimoje. „Tarsi viskas paprasta – kuo vėliau įduoti ekraną vaikui į rankas. Nuo pirmos akimirkos turi būti aiškūs susitarimai: kada, kaip ir kur bus naudojamas telefonas, kada ribojimai bus griežtinami. Taip pat svarbu aiškiai įvardinti prioritetus – pavyzdžiui, šeimos pietūs ar būreliai turi būti svarbiau nei kompiuteriniai žaidimai. Ir, žinoma, patys suaugusieji turi rodyti pavyzdį: kuo mažiau telefono rankose, tuo daugiau šansų, kad vaikas perims tuos pačius įpročius“, – sako specialistas.

Anot jo, bandant vaikus sudominti knygomis, judėjimu ar kūrybinėmis veiklomis, esminis veiksnys vėlgi yra suaugusiųjų elgesys. „Vaikai dažniausiai daro tai, ką daro suaugę. Tikėtis vaiko judėjimo, jeigu namuose tėtis nuolat žiūri televizorių, o vaikui aiškina apie kompiuterinių žaidimų žalą, – beveik neįmanoma. Tėvai turi patys skaityti, judėti, užsiimti kūryba ir kviesti vaikus prisidėti. Ir nesitikėti, kad pakaks vieno kvietimo, reikės laiko, kantrybės ir užsispyrimo“, – pabrėžia L. Slušnys.

Nuo dėžučių iki draudimų: sprendimai, kurie kelia daugiau klausimų nei atsakymų

Vertindamas mokyklose taikomą praktiką pamokų metu surinkti telefonus į dėžutes, psichiatras sako, kad tai geriau nei nieko, tačiau problema slypi giliau. „Ne pati technologija yra problema, o tai, kad pertraukų metu naršant pašalinius, su mokslais nesusijusius dalykus, kenčia susikaupimas. Smegenys nespėja „persijungti“ ir, veikdamos dar pertraukoje matytais vaizdais, pameta nemažą dalį pamokos turinio“, – aiškina jis.

Kalbėdamas apie tarptautinius pavyzdžius, tarp jų ir Australiją, kuri imasi įstatymiškai riboti nepilnamečių prieigą prie socialinių tinklų, L. Slušnys idėjai pritaria, tačiau ragina vertinti ir galimas pasekmes. „Jauni žmonės turi per mažai kritinio mąstymo, kad gebėtų atsirinkti, kas teisinga, o kas ne. Tačiau tokį eksperimentą vertinčiau po 3–5 metų. Yra rizika, kad suaugusieji leis vaikams naudotis savo profiliais, taip apeidami draudimus. Taip pat jau matyti augantis VPN ir panašių programėlių poreikis. Draudimas gali skatinti kitų technologijų, leidžiančių apeiti ribojimus, plėtrą. Esant itin aukštai visuomenės savimonei, tokios priemonės gali padėti, tačiau Lietuva, mano akimis, tokios savimonės dar neturi – per mažas tėvų procentas gebėtų tai išnaudoti savo vaikų gerovei kurti“, – sako jis.

Psichiatras L. Slušnys

Priklausomybių amžius: kai technologijos ima valdyti mus, o ne mes jas

Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) vadovas Linas Ivanauskas sako, kad šiandien vis dažniau susidaro įspūdis, jog gyvename priklausomybių amžiuje ir vis dar nerandame rakto, kaip iš jų išsivaduoti. „Didelę priklausomybę jaučiame ne tik nuo ekranų ar technologijų, bet ir nuo pačių daiktų. Mūsų namai vis dažniau prisipildo ne juoko, ne bendravimo ar judesio, o elektronikos prietaisų. Patys prietaisai yra vienas didžiausių žmonijos laimėjimų, tačiau problema prasideda tada, kai ne mes juos naudojame, o jie ima formuoti mūsų įpročius ir kasdienybę“, – teigia L. Ivanauskas.

Pasak jo, panaši priklausomybė matoma ir elektronikos atliekų srityje – stalčiai, lentynos, garažai, sodo nameliai ar sodybos pilni nebenaudojamų įrenginių, su kuriais žmonėms sunku atsisveikinti. „Atrodo, kad vis dar emociškai prisirišame prie daikto, kuris kažkada kainavo nemažus pinigus, nors jis jau seniai tapo atlieka. Tačiau atsisveikinti reikia – ir atsisveikinti teisingai, perduodant elektronikos atliekas tik į tam skirtus specialius konteinerius“, – pabrėžia EPA vadovas.

Elektronikos atliekų kiekiai visame pasaulyje auga sunkiai suvokiamu greičiu. Pavyzdžiui, 2022 metais jų per metus susidarė 62 mln. tonų, o jau 2030 m., kaip prognozuojama, šis skaičius išaugs iki 82 mln. tonų. Elektronikos atliekų apimtys auga net penkis kartus greičiau nei jos yra oficialiai perdirbamos.

Reaguodama į šią problemą, EPA vykdo įvairius elektronikos atliekų surinkimo skatinimo projektus ir tikisi, kad motyvacija padės visuomenei greičiau ir lengviau atsisveikinti su nebenaudojamais įrenginiais, suteikiant jiems galimybę atgimti naujuose prietaisuose.