L. Ivanauskas: kaip išvaryti pasaulinius prekės ženklus iš Lietuvos

Elektronikos atliekų tvarkymo sritis Lietuvoje tikrai nenuobodi, ypač kalbant apie jos priežiūrą. Kai kurie Aplinkos apsaugos agentūros priimti priežiūros sprendimai skamba absurdiškai, situacijos neretu atveju netgi kurioziškos, tačiau juokinga būna trumpam, nes galiausiai suvoki, kad net ir absurdas gali sukelti skaudžias pasekmes.

Žemiau pateikiu pavyzdžius, kaip Lietuvoje veikia priežiūros sistema. Ja turėtų būti siekiama kontrolės rinkoje, tačiau veiksmai veikiau primena būdus, vedančius link pasaulinių prekės ženklų išvarymo iš Lietuvos.

Pirmasis būdas – reikalauti kelionių laiku. Šių metų gegužę Aplinkos apsaugos agentūra nustatė, kad Elektronikos platintojų asociacija (EPA) 2015 m. neva netinkamai gyventojams pranešė apie elektronikos atliekų surinkimo vietas. Aplinkos apsaugos agentūra nubaudė elektronikos gamintojų ir importuotojų asociaciją už tai, kad pirmą metų ketvirtį nebuvo paskelbta apie elektronikos atliekų surinkimo vietas, kurios buvo įrengtos tik antrą metų ketvirtį.

Antras būdas – bausti už tai, ką jau patvirtinai. Aplinkos apsaugos agentūra patvirtino 2014 m. ataskaitą, o praėjus metams sugalvojo pažeidimą, kad EPA iš 111 atliekų priėmimo vietų net apie 83 visuomenei pranešė netinkamai. Tiesą pasakius, iš įspėjimo turinio iki šiol nėra aišku, apie kokius pažeidimus yra kalbama, nes apie visas 111 atliekų surinkimo vietų buvo informuojama identiškai, o užkliuvo tik dalis. Įspėjimas pieštas šakėmis ant vandens, skirtas po termino, bet tai nesutrukdė Aplinkos apsaugos agentūrai šio įspėjimo pagrindu per teismus bandyti vėl atimti iš gamintojų ir importuotojų organizacijos licencijos.

Trečias būdas – imtis veiksmų paskutinę minutę ir užprogramuoti gamintojų ir importuotojų pažeidimą. Kiekviena licencijuota organizacija privalo periodiškai pateikti Aplinkos apsaugos agentūrai banko garantijas, t. y. užšaldyti tokią lėšų dalį, kuri reikalinga sutvarkyti nustatytam elektronikos atliekų kiekiui. EPA 2015 m. birželį ruošėsi pagal nustatytą grafiką pateikti naują banko garantiją, panaudodama senosios garantijos lėšas, tačiau likus dviem dienoms iki termino pabaigos Aplinkos apsaugos agentūra ėmė ir kreipėsi į banką dėl garantijos lėšų už neva neįgyvendintas atliekų sutvarkymo užduotis už 2013 m. Čia vėlgi logika kaip antrame būde: 2013 m. ataskaitą Aplinkos apsaugos agentūra patvirtino 2014 m., o 2015 m. dėl savo sprendimo persigalvojo. Aplinkos apsaugos agentūros kreipimasis į banką dėl garantijos reiškia, kad per dvi dienas EPA turėjo iš 400 narių surinkti naujus 570 tūkst. eurų ir gauti banko garantiją naujomis sąlygomis. Suspėti buvo objektyviai neįmanoma, tačiau Aplinkos apsaugos agentūra principingai skyrė įspėjimą už terminų pažeidimą. EPA iki šiol teismuose gina poziciją, kad atliekų sutvarkymo užduotys už 2013 m. buvo įvykdytos, o šimtatūkstantinė suma vis dar įšaldyta.

Šie būdai skamba juokingai, atrodo absurdiškai, bet tai vyksta, o svarbiausia – baigiasi labai nejuokingai. Peržvelgus kelerių metų istoriją, absurdo sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Teisės aktuose sakoma, kad už tokius pažeidimus skiriami įspėjimai nesukelia teisinių pasekmių, todėl jų skųsti ir ginti savo pozicijos teismuose negali. Neskundi vieno, neskundi antro, neskundi trečio – ir nebeturi licencijos. Štai ir pasekmių nebuvimas. Dar yra ir kitas Aplinkos apsaugos agentūros būdas – už tokius absurdiškus pažeidimus elektronikos gamintojus ir importuotojus įpareigoti surinkti elektronikos atliekų ketvirtadaliu daugiau nei įprastai. Tokią užduotį Aplinkos apsaugos agentūra skiria, nors įstatymuose tokio „baudimo“ būdo nėra numatyta. Dar įdomiau – agentūra pati žino, kad šių padidintų užduočių įgyvendinti neįmanoma, nes papildomas elektronikos atliekų kiekis slypi nelegalioje rinkoje, už kurį, būdama kontroliuojančia institucija, Aplinkos apsaugos agentūra yra pati atsakinga.

Taigi, nelegali elektronikos atliekų surinkimo rinka klesti, tuo tarpu Aplinkos apsaugos agentūra užsiima absurdiškų pažeidimų fiksavimu ir pasaulinių elektronikos gamintojų ir importuotojų baudimu už juos. Kokias tai sukelia pasekmes? Elektronikos atliekų tvarkyme šešėlis yra keliskart didesnis, jeigu lyginsime jį su bendru ekonomikos šešėliu Lietuvoje. Visų pirma, nelegali rinka išpučia atliekų tvarkymo kainas, nes surinkti jas legaliai reikia skirti daugiau resursų. Dėl to nukenčia gyventojai, nes būtent jie už atliekų sutvarkymą sumoka dar pirkdami elektroninę įrangą. „Electrolux“, „Bosch“, „Siemens“, „Miele“, „Whirlpool“ ir kt. įmonės, kurias vienija organizacija, tokias sąnaudas vertina itin neigiamai, kadangi tai iškreipia jų gaminamų elektronikos įrenginių kainas, jas lyginant su esamomis kitose šalyse. Turiu pripažinti, pasauliniams elektronikos gamintojams ir importuotojams man būna gėda ir sudėtinga aiškinti, kas vyksta, kai jų įkurta organizacija baudžiama už anksčiau minėto pobūdžio pažeidimus. Gėda ne dėl organizacijos veiksmų, o dėl Aplinkos apsaugos agentūros nekompetencijos, varančios pasaulinius prekės ženklus iš Lietuvos.