Elektronikos platintojų asociacija (EPA), atstovaujanti tokias įmones kaip „Electrolux“, „Bosch“, „Siemens“, „Miele“, „Whirlpool“ ir kt., kreipėsi į Lietuvos apygardos administracinį teismą, prašydama stabdyti absurdišką Aplinkos apsaugos agentūros reikalavimą finansuoti papildomą elektronikos atliekų sutvarkymą, kurio neįvykdžius įmonių įkurta asociacija prarastų licenciją.  

Tarptautinių ekspertų vertinimu, Lietuvoje elektronikos atliekų sektoriuje nelegali rinka kone keliskart viršija bendrą ekonomikos šešėlį. Aplinkos apsaugos agentūra reguliuoja rinką, tačiau nesugeba pamatyti makabriškos statistikos metalo supirkėjų ataskaitose. Netgi pati skatina nelegalią rinką, toleruodama situaciją, kai gyventojams mokami pinigai už elektronikos atliekų atidavimą nelegaliems tvarkytojams.

Pasauliniai elektronikos gamintojai ir importuotojai Lietuvoje Aplinkos apsaugos agentūros reikalavimo legaliai įgyvendinti negali būtent dėl šešėlio dydžio. Agentūra puikiai žino situaciją, bet vis tiek teismuose aršiai kovoja dėl neįgyvendinamų reikalavimų įgyvendinimo. 

Tarptautinės asociacijos „WEEE forumas“ 2015 m. atlikto tyrimo išvadose teigiama, jog Lietuvoje neskaidrus elektronikos atliekų tvarkymas arba netvarkymas gali sudaryti net iki 67 proc. viso kiekio. Čia patenka tos atliekos, kurios nėra sutvarkomos per oficialiai veikiančias gamintojų ir importuotojų organizacijas.

Trumpai tariant – jos yra nekontroliuojamų pavienių įmonių, metalo supirkėjų rankose ir pan. arba tiesiog užkasamos po obelimi. Palyginimui, Lietuvoje bendras ekonomikos šešėlis atrodo kaip menka problema – jis 2,5 karto mažesnis. Kalbant realiomis sumomis, gyventojai pirkdami elektronikos įrenginius per metus sumoka apie 7,5 mln. eurų už šių įrenginių atliekų sutvarkymą. Vadinasi, net iki 5 mln. eurų gyventojai sumoka, o įranga nesutvarkoma.

EPA direktorius Linas Ivanauskas situaciją vertina kaip didžiausią absurdą ir Aplinkos apsaugos agentūros nekompetenciją. „Būdama atsakinga už šešėlio valdymą, ji žino, kokia tragiška situacija. Nepaisant to, fiksuoja absurdiškus pažeidimus, kurių dėl su logika prasilenkiančių teisės aktų skųsti neįmanoma.

Galiausiai Aplinkos apsaugos agentūra elektronikos gamintojus ir importuotojus, pažeisdama įstatymus, baudžia, padidindama elektronikos atliekų sutvarkymo užduotį – per kelis mėnesius sutvarkyti 25 proc. visų pagamintų importuotų elektronikos įrenginių atliekų daugiau nei įprastai. Matematika paprasta: nelegali rinka potencialiai sudaro iki 67 proc., o gamintojai ir importuotojai įpareigoti kažkokiu būdu vietoj 40 proc. sutvarkyti 50 proc., kitu atveju asociacijos veikla bus uždrausta“, – teigia L. Ivanauskas.

EPA vadovas teigia, kad trūkstamo kiekio sutvarkymą asociacija bandė finansuoti penkis kartus, skelbdama konkursus. „Visi jie pasibaigė „niekuo“. Bet kuri įmonė, turinti reikalingus elektronikos atliekų kiekius ir kurių veikla atitinka teisės aktų reikalavimus, galėjo prašyti už tonos atliekų sutvarkymą kiek panorėjusi. Tačiau visoje rinkoje neatsirado nei viena, kuri galėtų pateikti pasiūlymą. Galiu pasakyti tik viena – legaliai tokio kiekio sutvarkyti neįmanoma, nes jis šešėlyje“, – teigia L. Ivanauskas.

Su konkrečiais siūlymais spręsti šešėlio problemas atliekų tvarkymo rinkos dalyviai kreipėsi dar 2012 m. Tačiau metų metus problema ne tik kad nesprendžiama, Aplinkos apsaugos agentūra savo nekompetencija šešėlį didina, o savo neveiklumą dangsto puldama elektronikos gamintojus ir importuotojus bei inicijuodama naujų tarnybų steigimą, kurios toliau tobulintų ir įteisintų naujus didžiausių šalies verslų puolimo metodus bei taktikas.

„Elektronikos gamintojų ir importuotojų milijonai, skiriami visuomenės švietimui ir atliekų surinkimo vietų tinklo plėtrai, nueina vėjais, nes nelegalios rinkos variklis yra ne nežinojimas ar nepakankamas švietimas, o pinigai, kuriuos gyventojai gauna iš nelegalių tvarkytojų už kaip metalo laužą priduotus elektronikos įrenginius.

Trumpai tariant, gyventojai ir toliau gauna pinigų už priduotą „metalą“, aplinkai kenksmingas freonas teka upeliais, švino turintis kineskopų stiklas maišomas su stiklo pakuočių atliekomis ir siunčiamas naujos pakuotės gamybai, o valdžia užmerkia akis. Žiniasklaidoje šios istorijos nuskamba, bet kokia jų baigtis taip ir lieka neaišku“, – teigia L. Ivanauskas ir priduria, kad jokia verslo organizacija negali keisti įstatymų ar gaudyti nusikaltėlių.

Dar labiau nesuvokiama, kaip Aplinkos apsaugos agentūra ataskaitose nesugeba matyti statistikos marazmų. Metalo supirkėjai nepavojingas elektronikos atliekas turėtų rinkti tik iš juridinių asmenų. 2014 m. vien stambių namų apyvokos prietaisų atliekų tvarkytojai, tarp kurių didžioji dauguma – būtent metalo supirkėjai, surinko 6750 tonų, kai licencijuotų tvarkytojų iš gyventojų ir įmonių bendrai surinktas kiekis tesudarė 5485 tonų. Paprastai tariant – įvyko stebuklas ir metalo supirkėjams įmonių biurai per metus sunešė apie 160 tūkst. skalbyklių, kaitlenčių, viryklių ir indaplovių.

Čia belieka suprasti, kad agentūra užsidėjusi rožinius akinius tesidžiaugia, kaip Lietuva nelegaliu būdu įgyvendina ES iškeltas užduotis, o legaliai veikiančias organizacijas, vienijančias žinomus prekių ženklus, pasmerkia savo nekompetencijos spąstams.Nusikalstama betvarkė yra ne tik elektronikos atliekų tvarkymo srityje. Vyriausybė ir Seimas pripažino, kad 2008–2011 m. buvo neįmanoma įgyvendinti alyvų atliekų tvarkymo užduočių, nors didžiąją dalį alyvų gamintojų ir importuotojų agentūra taip pat baudė. Tokių atliekų surinkti buvo neįmanoma, nes jos surenkamos nelegaliai.

Vyriausybė pripažino faktą, kad dėl nesurinkimo yra ir kontroliuojančių institucijų kaltė, nes pastarosios neturi pakankamai pajėgų. Minėtos užduotys alyvų atliekų kiekiui vėliau netgi buvo panaikintos.