Naudotos baterijos: privalome tvarkyti atsakingai

Kiek­vie­nais me­tais pa­sau­ly­je par­duo­da­ma mi­li­jar­dai įvai­rių ba­te­ri­jų. Dau­gu­ma jų kar­tą pa­nau­do­ja­mos ir iš­me­ta­mos. Ba­te­ri­jų su­dė­ty­je yra švi­no, gyv­si­dab­rio, kad­mio, ki­tų tok­siš­kų ele­men­tų, ku­rie ža­lin­gi ap­lin­kai ir žmo­gui. Tei­gia­ma, kad ba­te­ri­jos su­da­ro ma­žiau nei 0,25 proc. vi­sų at­lie­kų, bet joms ten­ka per 50 proc. vi­sų su­nkių­jų me­ta­lų at­lie­kų.Ba­te­ri­jos ir aku­mu­lia­to­riai, pa­te­kę į bui­ti­nių at­lie­kų kon­tei­ne­rius kar­tu su ki­to­mis šiukš­lė­mis, ir­da­mi sklei­džia me­džia­gas, ku­rios ga­li pa­keis­ti che­mi­nę dir­vo­že­mio su­dė­tį, nu­de­gin­ti au­ga­lų la­pus, gy­vū­nų odą. Iš ap­lin­kos su­nkie­ji me­ta­lai ga­li pa­tek­ti į mais­tui au­gi­na­mus au­ga­lus, bū­ti iš­plau­ti į van­dens tel­ki­nius ir iš čia pa­tek­ti į gy­vū­nų bei žmo­nių or­ga­niz­mą. Pa­te­kę į žmo­gaus or­ga­niz­mą su­nkie­ji me­ta­lai ga­li pa­žeis­ti DNR ir ląs­te­les. Tai pa­di­di­na ti­ki­my­bę su­sirg­ti vė­ži­nė­mis li­go­mis.

Ba­te­ri­jos ir ne­šio­ja­mi aku­mu­lia­to­riai tu­ri bū­ti ne­mo­ka­mai su­ren­ka­mi at­ski­rai tam skir­tuo­se spe­cia­liuo­se kon­tei­ne­riuo­se, sta­ti­nė­se, dė­žu­tė­se ar ki­to­kio­se tal­pyk­lo­se, jų ne­ga­li­ma mai­šy­ti su ki­to­mis at­lie­ko­mis.

Ga­min­to­jų ir im­por­tuo­to­jų or­ga­ni­za­ci­jos ska­ti­na ne­tin­ka­mas nau­do­ti ba­te­ri­jas pa­lik­ti spe­cia­lio­se su­rin­ki­mo tal­pyk­lo­se, ku­rios pa­ga­min­tos taip, kad jo­se su­rink­tos iš­eik­vo­tos ba­te­ri­jos ne­kel­tų pa­vo­jaus ap­lin­kai ir vi­suo­me­nės svei­ka­tai. Su­rin­ki­mo tal­pyk­las ga­li­ma ras­ti vi­so­se par­duo­tu­vė­se, mo­kyk­lo­se, pa­što sky­riuo­se ir ki­to­se ma­si­nio su­si­bū­ri­mo vie­to­se.

Ta­čiau Lie­tu­vo­je kol kas nė­ra vie­nin­gos ba­te­ri­jų at­lie­kų su­rin­ki­mo sis­te­mos. Vie­nos or­ga­ni­za­ci­jos kvie­čia žmo­nes jas ati­duo­ti ir nuo­lat in­ves­tuo­ja į švie­ti­mo ak­ci­jas bei ne­mo­ka­mo su­rin­ki­mo vie­tas, ki­tos tie­siog su­per­ka, už pa­nau­do­tas ba­te­ri­jas mo­ka­ma po 2 li­tus už ki­log­ra­mą.

Eks­per­tų tei­gi­mu, to­kia si­tua­ci­ja iš­krei­pia rin­ką, nes ska­ti­na at­lie­kų va­gys­tes iš ne­mo­ka­mų su­rin­ki­mo vie­tų ir pa­žei­džia tei­sė­tus są­ži­nin­gų var­to­to­jų lū­kes­čius. To­kiu bū­du vie­ni rin­kos da­ly­viai ki­tų sąs­kai­ta sten­gia­si įvyk­dy­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) iš­kel­tas už­duo­tis – su­rink­ti bent 30 proc. ba­te­ri­jų at­lie­kų.

Dėl su­si­da­riu­sios si­tua­ci­jos šio­je siau­ro­je at­lie­kų su­rin­ki­mo sri­ty­je „Lie­tu­vos ži­nių” su­reng­to­je dis­ku­si­jo­je sa­vo nuo­mo­nę par­eiš­kė aso­cia­ci­jos EE­PA di­rek­to­rius dr. Man­tas Va­raš­ka, Sei­mo na­rys, Svei­ka­tos rei­ka­lų ko­mi­te­to at­sto­vas Ju­ras Po­žė­la, Vals­ty­bi­nės var­to­to­jų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bos di­rek­to­rius Fe­lik­sas Pe­traus­kas ir UAB „Žal­va­ris” ko­mer­ci­jos di­rek­to­rius Si­gi­tas Aš­mo­nas. Juos kal­bi­no žur­na­lis­tas Gin­ta­ras Mik­šiū­nas.

Ba­te­ri­jos – pa­vo­jin­gos at­lie­kos

S.Aš­mo­nas: – Gal­va­ni­nis ele­men­tas yra ener­gi­jos šal­ti­nis, ku­rį nu­si­pir­kę ir pa­nau­do­ję vė­liau tu­rė­tu­me jo at­si­kra­ty­ti. Tai tam­pa at­lie­ka. Aku­mu­lia­to­rius toks pat gal­va­ni­nis ele­men­tas, tik ga­li bū­ti įkrau­na­mas ne vie­ną kar­tą. Fo­toa­pa­ra­tuo­se, te­le­fo­nuo­se nau­do­ja­mi ne­šio­ja­mi aku­mu­lia­to­riai. Tre­čia ka­te­go­ri­ja – ma­ši­nų ir pra­mo­ni­niai aku­mu­lia­to­riai.

Dau­giau kal­bė­si­me apie gal­va­ni­nius ele­men­tus. Jie tu­ri man­ga­no ir cin­ko. Pa­tys jie ne­pa­vo­jin­gi. Klau­si­mas, kaip iš pa­nau­do­tų ba­te­ri­jų iš­gau­ti me­ta­lų, kad iš jų bū­tų ga­li­ma pa­ga­min­ti nau­jus gal­va­ni­nius ele­men­tus? Man­ga­no ir cin­ko iš­ga­vi­mas iš pa­nau­do­tų gal­va­ni­nių ele­men­tų – bran­gus už­siė­mi­mas. Kad ne­iš­mes­tu­me an­tri­nių ža­lia­vų į są­var­ty­nus, jos yra su­ren­ka­mos ir nau­do­ja­mos per­dirb­ti.

Mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų aku­mu­lia­to­riai pa­ga­min­ti iš li­čio jo­nų. Jie trak­tuo­ja­mi kaip pa­vo­jin­gi, ta­čiau rin­ko­je tu­ri ver­tę ir juos ga­li­ma par­duo­ti.

– Ar ga­min­to­jai ski­ria lė­šų pa­nau­do­tiems gal­va­ni­niams ele­men­tams uti­li­zuo­ti?

S.Aš­mo­nas: – Im­por­tuo­to­jai tu­ri prie­vo­lę juos su­tvar­ky­ti. Pra­ėju­siais me­tais bu­vo skir­ta už­duo­tis su­tvar­ky­ti jų 25 proc., šiais me­tais – 30 proc., ki­tą­met – 35 pro­cen­tus ele­men­tų. Kiek­vie­nais me­tais už­duo­tis su­nkė­ja. Lie­tu­vo­je per me­tus į rin­ką iš­lei­džia­ma 700-750 to­nų gal­va­ni­nių ele­men­tų, tad ga­li­me įsi­vaiz­duo­ti, kiek jų rei­kia su­rink­ti – vien šie­met rei­kia su­rink­ti dau­giau nei 200 to­nų.

Ba­te­ri­jos su­ren­ka­mos nemokamai

– Kaip šiuo me­tu ga­li­ma at­si­kra­ty­ti pa­nau­do­tų ba­te­ri­jų?

M.Va­raš­ka: – Pir­miau­sia pra­dė­ki­me nuo to, kaip pa­nau­do­tas ba­te­ri­jas pa­im­ti iš var­to­to­jų ūkių. Kaip ir ki­toms pa­vo­jin­goms at­lie­koms, nau­do­toms ba­te­ri­joms tai­ko­mas spe­cia­lus ko­das, drau­džian­tis ša­lin­ti to­kias at­lie­kas su bend­ruo­ju at­lie­kų srau­tu. Iš čia at­si­ran­da pir­mie­ji įpa­rei­go­ji­mai var­to­to­jams. Jie tu­ri ras­ti tam ti­kras vie­tas, ku­rio­se ga­li­ma at­si­kra­ty­ti to­kių at­lie­kų. Pa­brė­žiu – šias at­lie­kas rei­kia ati­duo­ti. Įsta­ty­mų ba­zė re­mia­si ap­lin­kos mi­nis­tro įsa­ky­mu dėl to­kių at­lie­kų tai­syk­lių pa­tvir­ti­ni­mo. Įsa­ky­me ra­šo­ma, kad vi­si ga­min­to­jai ar im­por­tuo­to­jai ir jiems at­sto­vau­jan­čios or­ga­ni­za­ci­jos pri­va­lo už­ti­krin­ti ne­mo­ka­mą to­kių at­lie­kų su­rin­ki­mą, plės­ti jų rin­ki­mo tink­lą, jį vie­šin­ti, vyk­dy­ti in­for­ma­ci­jos sklai­dą. Jie tu­ri pri­min­ti, kad nau­do­tų gal­va­ni­nių ele­men­tų su­rin­ki­mas ne­mo­ka­mas.

Šios tei­si­nės nuo­sta­tos su­sie­ja ga­min­to­jų, im­por­tuo­to­jų ir did­me­ni­nin­kų bei maž­me­ni­nės pre­ky­bos kai­no­da­rą. Par­duo­dant gal­va­ni­nius ele­men­tus nu­sta­to­mos bū­tent to­kios kai­nos, pa­gal ku­rias pa­grįs­tai ti­ki­ma­si, kad ta at­lie­ka į jų ar­ba jiems at­sto­vau­jan­čių or­ga­ni­za­ci­jų įreng­tas su­rin­ki­mo vie­tas, to­kias kaip EE­PA, pa­teks ne­mo­ka­mai.

Iš vie­nų va­gia­ma, ki­tiems parduodama

– Eg­zis­tuo­ja rin­kos su­bjek­tai, ku­rie už at­neš­tas į an­tri­nių ža­lia­vų su­rin­ki­mo vie­tas pa­nau­do­tas ba­te­ri­jas mo­ka pi­ni­gus. Ar čia nė­ra dvip­ras­my­bės? Kaip var­to­to­jams su­si­gau­dy­ti?

M.Va­raš­ka: – Kaip mi­nė­jo ko­le­ga, nau­do­ta ba­te­ri­ja, kaip at­lie­ka, ne­be­tu­ri ver­tės, jos pir­ki­mas, žvel­giant į vers­lo lo­gi­ką, yra vi­siš­kai bep­ras­mis da­ly­kas. Ta­čiau to­kie veiks­mai ga­li tu­rė­ti pra­smę, jei­gu ne­stei­gia­ma to­kių at­lie­kų su­rin­ki­mo vie­tų ar­ba jos dir­ba ne­efek­ty­viai. To­dėl vie­nin­te­lis bū­das gau­ti to­kių at­lie­kų, ne­efek­ty­viai vyk­dant tei­sės ak­tuo­se nu­sta­ty­tus rei­ka­la­vi­mus, – įsi­gy­ti jų ir for­ma­liai par­ody­ti, kad su­rin­ko­me tam ti­krą kie­kį. Gal tai ir ne­bū­tų pa­ti blo­giau­sia el­ge­sio lo­gi­ka, jei­gu to­kios at­lie­kos ne­bū­tų su­per­ka­mos pa­im­tos iš ki­tų ga­min­to­jų ir im­por­tuo­to­jų veik­los vie­tų, kur jas pa­li­ko są­ži­nin­gi var­to­to­jai, at­sa­kin­gai ir ne­mo­ka­mai at­lik­da­mi sa­vo par­ei­gas.

F.Pe­traus­kas: – Man, kaip ins­ti­tu­ci­jos va­do­vui, ši si­tua­ci­ja pa­si­ro­dė šiek tiek dvip­ras­miš­ka. Vie­ni kal­ba apie ne­mo­ka­mą su­rin­ki­mą, ki­ti pa­ima žmo­nių at­neš­tas ba­te­ri­jas iš ne­mo­ka­mo su­rin­ki­mo vie­tų įstai­go­se ar pre­ky­bos cen­truo­se ir ne­ša jas par­duo­ti. Tuo­met ky­la klau­si­mas, kas jas su­per­ka ir koks to­kio su­pir­ki­mo tiks­las? Ma­no nuo­mo­ne, tei­sės ak­tai į vi­sus šiuos klau­si­mus at­sa­ko la­bai aiš­kiai. Gal šian­dien, kaip mi­nė­jau, dvip­ras­miš­ka si­tua­ci­ja, jai iš­gry­nin­ti rei­kė­tų pa­gal­vo­ti apie ak­ty­ves­nį var­to­to­jų švie­ti­mą, pra­de­dant nuo dar­že­li­nu­kų, bai­giant mo­kyk­lo­mis ir įstai­go­mis. Juk pa­grin­di­niai ba­te­ri­jų nau­do­to­jai ir yra vai­kai bei jau­ni­mas. Tei­sės ak­tuo­se par­ašy­ta, kad jas par­duo­dan­čios bend­ro­vės iki 3 proc. lė­šų ga­li skir­ti švie­ti­mui. Jei­gu su­ak­ty­vin­tu­me švie­ti­mo veik­lą, gal vi­suo­me­nė pa­dė­tų spręs­ti šią prob­le­mą? Tai šiek tiek su­si­pi­na ir su ki­tų mi­nis­te­ri­jų ku­ruo­ja­mo­mis sri­ti­mis, to­kio­mis kaip svei­ka­tos ir že­mės ūkio sri­tys. Kal­ba­me apie ge­ne­tiš­kai mo­di­fi­kuo­tus or­ga­niz­mus, ta­čiau ne­už­si­me­na­me apie pa­vo­jin­gas at­lie­kas, ku­rios, su­si­mai­šiu­sios su ki­to­mis ar pa­te­ku­sios į dir­vą, da­ro ža­lą ap­lin­kai. Net At­lie­kų tvar­ky­mo įsta­ty­me ši sri­tis reg­la­men­tuo­ta at­ski­rai. Ma­nau, tai ga­li­ma ne­sun­kiai su­tvar­ky­ti su­ak­ty­vi­nus švie­tė­jiš­ką veik­lą. Ir to­kie reiš­ki­niai iš­nyks sa­vai­me. Ne­ma­nau, kad ne­są­ži­nin­gai su­rink­tų ir par­duo­da­mų ba­te­ri­jų yra daug. Jei­gu rei­kė­tų mū­sų ins­ti­tu­ci­jos pa­gal­bos, ži­no­ma, pri­si­dė­tu­me. Mes į tai žiū­rė­tu­me per žmo­gaus svei­ka­tos pri­zmę. Vie­nas pa­grin­di­nių rei­ka­la­vi­mų ES var­to­to­jų tei­sių ap­sau­gos sri­ty­je yra svei­ka­ta ir sau­ga.

– Gal­būt rei­kė­tų to­bu­lin­ti įsta­ty­mų lei­dy­bą? Ar vis­kas tin­ka­mai reg­la­men­tuo­ta?

J.Po­žė­la: – Kaip Sei­mo Svei­ka­tos rei­ka­lų ko­mi­te­to na­rys ga­liu pa­sa­ky­ti, jog mums svar­biau už­ti­krin­ti, kad kenks­min­gos me­džia­gos ne­pa­tek­tų į ap­lin­ką ar­ba kuo ma­žiau jų ten pa­tek­tų, kad pa­nau­do­tos ba­te­ri­jos ne­pa­kenk­tų žmo­gaus svei­ka­tai.

Bet no­rė­čiau grįž­ti prie žmo­nių nu­si­tei­ki­mo ir var­to­ji­mo kul­tū­ros. Mū­sų ša­ly­je pi­lie­čių var­to­ji­mo kul­tū­ra ga­na ma­ža. Ne­at­sa­kin­gai nau­do­ja­mos įvai­rios pa­vo­jin­gos me­džia­gos, taip pat ir gal­va­ni­niai ele­men­tai. Jei­gu su­in­te­re­suo­tos gru­pės ar ati­tin­ka­mos aso­cia­ci­jos ma­to prob­le­mą ir ji ne­lei­džia efek­ty­viai veik­ti šiai sis­te­mai, ku­rios už­duo­tis – su­rink­ti iš ap­lin­kos kenks­min­gas at­lie­kas, įsta­ty­mų lei­dė­jai tu­ri pa­da­ry­ti ati­tin­ka­mus tei­sės ak­tų pa­kei­ti­mus. Mes pa­si­ren­gę aps­vars­ty­ti juos ko­mi­te­te ir pri­im­ti Sei­me.

Ki­ta ver­tus, su­tik­čiau su F.Pe­traus­ku, kad rei­kia pra­dė­ti nuo švie­ti­mo sis­te­mos. Kaip bu­vo pa­ste­bė­ta, jei­gu nuo ma­žų die­nų mo­ky­si­me vai­kus, var­to­ji­mas bus at­sa­kin­ges­nis.

Ta­čiau gir­džiu, kad iki šiol vei­kian­ti sis­te­ma tu­ri prob­le­mų. Da­bar at­si­ran­da ini­cia­ty­va ir tie gal­va­ni­niai ele­men­tais iš gy­ven­to­jų su­per­ka­mi. Vie­na ver­tus, at­ro­dy­tų, nie­ko blo­go, tai tu­ri pa­dė­ti su­rink­ti dar dau­giau at­lie­kų. Ta­čiau, ki­ta ver­tus, toks da­ly­kas iš­krei­pia anks­čiau vei­ku­sią sis­te­mą. Ge­ra ini­cia­ty­va tu­ri pa­sek­mių – va­gia­ma iš ne­mo­ka­mų ba­te­ri­jų su­rin­ki­mo vie­tų.

S.Aš­mo­nas: – Gal­va­ni­nių ele­men­tų ne­mo­ka­mo su­rin­ki­mo kon­tei­ne­rių tink­las pla­tus. Iš­rū­šiuo­ja­me, at­ski­ria­me gal­va­ni­nius ele­men­tus nuo ne­šio­ja­mų aku­mu­lia­to­rių. Aso­cia­ci­ja, pa­tys im­por­tuo­to­jai daug me­tų in­ves­ta­vo, kū­rė tą tink­lą (su­kur­ta dau­giau nei 6000 taš­kų), bet yra as­me­nų, ku­rie įsi­gud­ri­na iš jų vog­ti gal­va­ni­nius ele­men­tus ir ne­šti par­duo­ti. Ap­sau­gos kiek­vie­no­je vie­to­je ne­pas­ta­ty­si. Jei kal­ba­me apie so­cia­li­nę at­sa­ko­my­bę, reik­tų aiš­kiai pa­sa­ky­ti, ar už ją rei­kia mo­kė­ti.

M.Va­raš­ka: – Esa­me už­fik­sa­vę ne vie­ną va­gys­tę iš pre­ky­bos tink­luo­se esan­čių ba­te­ri­jų su­rin­ki­mo vie­tų. Ba­te­ri­jas su­si­gun­dy­da­vo pa­im­ti net pre­ky­bos cen­trų per­so­na­las – va­ly­to­jai, san­dė­li­nin­kai, kro­vi­kai, jie į su­pir­ki­mo vie­tas ne­šda­vo po 15-20 ki­log­ra­mų ele­men­tų. Taip už­si­dirb­ti be­veik 20 li­tų per ke­le­tą die­nų – ti­krai ne­ma­ži pi­ni­gai. Jei kal­bė­si­me apie švie­ti­mą, ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ku­ria­me in­te­rak­ty­vias prie­mo­nes, į ak­ci­jas įtrau­kia­me ir vai­kus, ir vy­res­nio mo­kyk­li­nio am­žiaus jau­nuo­lius. Bė­da, kad mū­sų vi­suo­me­nė­je 90-95 proc. po­zi­ty­viai nu­si­tei­ku­sių žmo­nių, bet yra ke­li pro­cen­tai ki­to­kių. Vi­si ži­no­me bib­li­nę tie­są „ne­vok” – švie­ti­mo čia ne­be­rei­kia. Ta­čiau vis vie­na va­gia­ma. Nuo­šir­džiai ti­kiu, kad kar­tu su ko­le­go­mis, ga­min­to­jais, im­por­tuo­to­jais, per­dir­bė­jais pa­siek­si­me sa­vo už­sib­rėž­tų tiks­lų dėl 90-95 proc. po­zi­ty­viai nu­si­tei­ku­sių var­to­to­jų.

Mes la­bai su­si­rū­pi­nę są­ži­nin­gų var­to­to­jų tei­sė­tų lū­kes­čių ne­pai­sy­mu, vo­gi­mu ir jų ap­gau­di­nė­ji­mu. Ne­su­ge­ba­me vien švie­ti­mo prie­mo­nė­mis ap­gin­ti są­ži­nin­gų var­to­to­jų, ypač vai­kų, ku­rie pa­sis­kai­tę kny­ge­lių apie pa­vo­jin­gų at­lie­kų tvar­ky­mą, ba­te­ri­jų gy­va­vi­mo pa­bai­gą pa­ma­to, kad kaž­ko­kie dė­dės su­rink­tas ba­te­ri­jas pa­ima ir dar kar­tą par­duo­da.

Rei­kia švie­čia­mų­jų akcijų

– Vai­kai – di­de­lė ba­te­ri­jų nau­do­to­jų gru­pė, be­veik vi­suo­se žais­luo­se jos nau­do­ja­mos. Gal­būt iš ti­krų­jų rei­kia lenk­ti me­dį, kol dar jau­nas, ir užaugs nau­ja kar­ta, ku­ri ži­nos, kaip elg­tis su pa­vo­jin­go­mis at­lie­ko­mis?

F.Pe­traus­kas: – Taip, kal­ba­me apie 90 proc. są­ži­nin­gų var­to­to­jų. Ar ma­no­me, kad vien švie­ti­mo prie­mo­nė­mis prob­le­mos ne­išsp­rę­si­me? Pa­ti­kė­ki­te, jei­gu kal­bė­si­me apie ba­te­ri­jų pa­vo­jų svei­ka­tai, pa­teik­si­me vi­suo­me­nei in­for­ma­ci­jos, ko­kių prob­le­mų ga­li su­kel­ti ne vie­to­je nu­mes­tas ele­men­tas, nau­da bus di­des­nė. Gal da­bar jau­nas žmo­gus to ne­pa­jaus, bet užau­gęs ga­li ras­ti at­sa­ky­mus į klau­si­mus, iš kur at­si­ran­da vie­na ar ki­ta li­ga. Be­je, gy­ve­nu dau­gia­bu­ty­je, prie jo yra tik bend­ri at­lie­kų kon­tei­ne­riai, ko­dėl ša­lia ne­pas­ta­ty­ti ba­te­ri­jų su­rin­ki­mo tal­pyk­lų?

– Kaip pa­da­ry­ti, kad žmo­gui at­si­kra­ty­ti ba­te­ri­jo­mis bū­tų pa­to­gu ir kie­me, ir net vie­šo­jo trans­por­to sto­te­lė­se?

S.Aš­mo­nas: – Ši­tą klau­si­mą pra­dė­jo­me spręs­ti Kau­no mies­te, kur įsi­kū­ru­si mū­sų įmo­nės pa­grin­di­nė būs­ti­nė, pra­dė­jo­me pi­lo­ti­nį pro­jek­tą. Bend­ra­dar­biau­da­mi su gy­ve­na­mų­jų na­mų bend­ri­jo­mis, laip­ti­nė­se sta­to­me ba­te­ri­jų su­rin­ki­mo dė­žu­tes. Su­si­mąs­tė­me: ką da­ry­ti tiems, kam su­rin­ki­mo kon­tei­ne­ris yra per to­li ar žmo­gus pro jį ne­va­žiuo­ja, ne­ina? To­dėl na­mų laip­ti­nė­se ša­lia pa­što dė­žu­čių pa­ka­bi­no­me ne­di­de­lius kon­tei­ne­rius gal­va­ni­niams ele­men­tams su­rink­ti, kai kur juos ten­ka ra­kin­ti dėl ga­li­mų va­gys­čių. Toks pro­jek­tas vyk­do­mas jau tris mė­ne­sius. Jei­gu at­si­ras­tų no­rin­čių­jų pa­sis­ta­ty­ti san­da­rią, ra­ki­na­mą gal­va­ni­nių ele­men­tų su­rin­ki­mo dė­žu­tę sa­vo laip­ti­nė­je, ga­li­me ją įreng­ti ne­mo­ka­mai.

J.Po­žė­la: – Ste­biuo­si, kad žmo­nės, at­sa­kin­gi už ba­te­ri­jų su­rin­ki­mą, kal­ba apie dė­žu­čių spy­ne­les. At­ro­do­me la­bai keis­tai. Dar kar­tą no­rė­čiau pa­sa­ky­ti – esa­me įsi­pa­rei­go­ję su­rink­ti tam ti­krą pro­cen­tą rin­kai par­duo­da­mų gal­va­ni­nių ele­men­tų. Ta­čiau ge­ro­kai leng­viau – vi­sas pa­sau­lis tuo ke­liu ei­na – tai da­ry­ti per so­cia­li­nės at­sa­ko­my­bės ir at­sa­kin­go var­to­ji­mo pri­zmę, bet ne ska­ti­nant su­mo­kė­ti. Pi­ni­gi­nio ska­ti­ni­mo efek­tas, nors da­liai žmo­nių at­ro­dy­tų sim­pa­tiš­kas, ga­nė­ti­nai ne­igia­mas.

F.Pe­traus­kas: – Kiek ran­du rek­la­mi­nių skra­ju­čių sa­vo pa­što dė­žu­tė­je, nė vie­nos ne­ma­čiau su­si­ju­sios su gal­va­ni­nių ele­men­tų ati­da­vi­mu. Ka­bin­da­mi spy­ne­les ant at­lie­kų dė­žu­čių sa­vo są­mo­nin­gu­mo ly­giu pri­ar­tė­ja­me prie Af­ri­kos gen­čių. Jei­gu žmo­nėms nuo­lat pri­min­si­me, kad yra prob­le­ma, ku­rią rei­kia spręs­ti, kal­bė­si­me apie pa­vo­jų svei­ka­tai, jie pa­tys at­neš ir įdės pa­nau­do­tus ele­men­tus į tam skir­tą vie­tą.

– At­ro­do, no­rint iš­spręs­ti gal­va­ni­nių ele­men­tų su­rin­ki­mo prob­le­mą, yra du ke­liai: ge­rin­ti vi­suo­me­nės švie­ti­mą ir to­bu­lin­ti įsta­ty­mų ba­zę?

F.Pe­traus­kas: – Ma­nau, įsta­ty­mų ba­zė yra nor­ma­li, bet ga­li­me su­kur­ti pa­pil­do­mų sau­gik­lių.

M.Va­raš­ka: – No­rė­čiau pri­min­ti auk­si­nę šio po­kal­bio me­tu pa­sa­ky­tą Sei­mo na­rio min­tį: ar­gi ba­te­ri­jų su­rin­ki­mo vie­ta tu­ri bū­ti sau­go­ma? Ir ne tik kal­bant apie to­kias at­lie­kas kaip ba­te­ri­jos. Mes tu­ri­me pa­na­šių prob­le­mų su­ren­kant ir stam­bią­sias at­lie­kas – jų su­rin­ki­mo aikš­te­lė­se ga­li­me pa­ma­ty­ti ra­ki­na­mus var­tus, ap­sau­gos ka­me­ras, apš­vie­ti­mą, bu­din­tį dar­buo­to­ją. Ko­dėl? Nes še­šė­li­nė­je rin­ko­je vei­kian­tys su­bjek­tai, ku­rie ne­su­ge­ba są­ži­nin­gai įvyk­dy­ti už­duo­čių, ver­čia­si vog­tų juo­dų­jų ar spal­vo­tų­jų me­ta­lų su­pir­ki­mo vers­lu. Vyks­ta pa­si­pel­ny­mas, kai­nų dem­pin­ga­vi­mas, kai­nų kė­li­mas, ar­ba vers­las da­ro­mas iš­imant iš at­lie­kų vi­sas per­dirb­ti tin­ka­mas me­džia­gas. To­dėl gam­ta ir žmo­gus pa­ti­ria di­džiau­sią ža­lą, nes tai, kas ne­rei­ka­lin­ga, tie­siog iš­me­ta­ma kur pa­kliu­vo.

Spren­džiant šį kon­kre­tų nau­do­tų ba­te­ri­jų su­rin­ki­mo klau­si­mą, vie­nin­te­lis bū­das – Ūkio mi­nis­te­ri­jos tei­sės ak­tuo­se įtrauk­ti nuo­sta­tą, kad į drau­džia­mų su­pirk­ti at­lie­kų są­ra­šą bū­tų įra­šy­tos ir pa­nau­do­tos ba­te­ri­jos.

J.Po­žė­la:

– Bū­tų nor­ma­lus spren­di­mas – pa­pil­dy­ti drau­džia­mų par­duo­ti at­lie­kų są­ra­šą. Ma­ny­čiau, kad rei­kė­tų kal­bė­tis ir su Vals­ty­bi­ne mo­kes­čių ins­pek­ci­ja. Drįs­čiau su­abe­jo­ti, ar žmo­ge­lis, iš­lu­pęs iš su­rin­ki­mo dė­žu­tės ba­te­ri­jas ir nu­ne­šęs jas su­pir­kė­jams, gau­na kvi­tą. Gal­būt ver­tė­tų at­kreip­ti ir mo­kes­čių ins­pek­ci­jos va­do­vų dė­me­sį, kad reik­tų reng­ti an­tri­nių ža­lia­vų su­pir­ki­mo įmo­nių pa­ti­kri­ni­mą.

F.Pe­traus­kas: – Api­bend­rin­da­mas no­rė­čiau pa­siū­ly­ti, kad to­kia dis­ku­si­ja ne­tu­rė­tų bū­ti pir­ma ir pa­sku­ti­nė. Po ku­rio lai­ko, įver­ti­nę tai, ką ap­ta­rė­me, su­rin­kę in­for­ma­ci­ją iš Ap­lin­kos, Ūkio, Svei­ka­tos ir ki­tų mi­nis­te­ri­jų, ga­lė­tu­me su­si­tik­ti ir ap­tar­ti, ką jau pa­vy­ko pa­da­ry­ti ir ką ga­li­ma bū­tų to­liau da­ry­ti.

M.Va­raš­ka: – Anks­čiau ga­min­to­jų ir im­por­tuo­to­jų at­sto­vai su var­to­to­jų tei­ses gi­nan­čio­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis tar­si ne­tu­rė­jo są­ly­čio taš­kų. Mė­gin­si­me siū­ly­ti kar­tu vyk­dy­ti to­kius švie­ti­mo pro­jek­tus, ku­rie bū­tų su­si­ję su var­to­to­jų ne­to­le­ran­ci­ja be­siel­gian­tie­siems ne­są­ži­nin­gai, kai žmo­nės są­ži­nin­gai ati­duo­da at­lie­kas, o ne­di­de­lė vi­suo­me­nės da­lis iš to pel­no­si.

F.Pe­traus­kas: – Su­tin­ku su Sei­mo na­rio po­zi­ci­ja – tu­ri­me dirb­ti su žmo­nė­mis, kad šie su­vok­tų, jog vis­kas pra­si­de­da nuo jų pa­čių, o įsta­ty­mų lei­dė­jai tu­rė­tų su­for­muo­ti pa­čią po­li­ti­ką. At­li­kę vie­ną ar ki­tą ak­ci­ją tu­ri­me par­ody­ti nau­dą var­to­to­jui, žmo­gui. Jis tu­ri ma­ty­ti, kad svar­biau­sia bū­tent jo ini­cia­ty­va ir at­sa­ko­my­bė. Ga­li­me par­ody­ti ak­ty­vu­mą Lie­tu­vos pir­mi­nin­ka­vi­mo ES Ta­ry­bai me­tu, nes ap­lin­kos tar­ša, svei­ka­tos prie­žiū­ra lai­ko­mos pri­ori­te­ti­nė­mis sri­ti­mis.

– Ar yra ga­li­my­bė švie­ti­mo prie­mo­nėms skir­ti lė­šų iš vals­ty­bės ar sa­vi­val­dy­bių biu­dže­tų?

S.Aš­mo­nas: – Prieš pen­ke­rius me­tus “Žal­va­ris” lai­mė­jo Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos kon­kur­są ir bend­ra­dar­biau­da­mas su pre­ky­bos, de­ga­li­nių tink­lais kū­rė pa­nau­do­tų gal­va­ni­nių ele­men­tų su­rin­ki­mo taš­kus. Tuo­met jų ne­mo­ka­mai bu­vo su­rink­ta 27 to­nos. Tai bu­vo pa­ti pra­džia, reng­ti spek­tak­liai vai­kų dar­že­liuo­se, kon­cer­tai, ne­mo­ka­mi sean­sai ki­no tea­truo­se. Vė­liau ši veik­la nu­trū­ko, nes at­ėjo su­nkme­tis. Vil­niu­je da­bar vei­kia apie 700 su­rin­ki­mo vie­tų. Šiuo me­tu tink­las iš­vys­ty­tas vi­so­je Lie­tu­vo­je. Įsta­ty­mas im­por­tuo­to­jų ir ga­min­to­jų aso­cia­ci­jas įpa­rei­go­ja skir­ti nuo 3 proc. lė­šų vi­suo­me­nei in­for­muo­ti. Kar­tu su EE­PA ski­ria­me 6 proc. lė­šų vi­suo­me­nei švies­ti ir in­for­muo­ti, tai per at­ei­nan­tį pus­me­tį da­ry­si­me efek­ty­viau.

M.Va­raš­ka: – Iš tų 250 tvar­ky­ti­nų to­nų vie­nos tvar­ky­ti­nos to­nos ver­tė yra 10-15 tūkst. li­tų, vi­sa su­ma – apie 2 mln. li­tų. Tad su­ma, ski­ria­ma var­to­to­jams švies­ti, sie­kia 100 tūkst. li­tų. Pa­gal­vo­ki­te, ką reiš­kia įsteig­ti ir iš­lai­ky­ti su­rin­ki­mo vie­tas? Tai nė­ra vien tik kon­tei­ne­riai. Tai ke­lių ti­pų pla­ka­tai, lo­gis­ti­ka, aps­kai­ta. Rea­liai su tu­ri­mais pi­ni­gais skęs­ta­me vi­di­nė­je sa­vo lo­gis­ti­ko­je, to­dėl iki šiol ne­tu­rė­jo­me ga­li­my­bių iš­ei­ti į vi­suo­me­nę su to­kiais triuš­ki­na­mais švie­ti­mo pro­jek­tais, nes esa­mi tink­lai, jų prie­žiū­ra ti­krai kai­nuo­ja ir lai­ko, ir pi­ni­gų.

Už to­ną at­lie­kų, ku­ri tel­pa san­dė­lio kam­pe, ga­li gau­ti ne­ma­žai pi­ni­gų. Įsi­vaiz­duo­ki­me, ką reiš­kia to­na ba­te­ri­jų, kai už jų ki­log­ra­mą mo­ka­mi 2 li­tai. Tai reiš­kia, kad iš mū­sų su­nkiai su­ren­ka­mų 100 to­nų kaž­kas ke­lio­li­ka to­nų „iš­ga­ri­na”. Ga­li­me nu­spė­ti, kad la­ten­tiš­ku­mas yra ke­lio­li­ka pro­cen­tų. Maž­daug toks kie­kis iš mū­sų nu­ei­na pas ki­tus su­pir­kė­jus. Vie­nur 15 to­nų dings­ta ir at­si­ran­da ki­to­je vie­to­je.

Kaip jau mi­nė­jau, bė­da, kad ke­lių pro­cen­tų as­me­nų švie­ti­mo prie­mo­nės ne­pa­sie­kia. To­dėl no­rė­da­mi už­ti­krin­ti dau­ge­lio žmo­nių tei­sė­tus lū­kes­čius, jų su­nkaus ir są­ži­nin­go dar­bo re­zul­ta­tus, mė­gin­si­me siek­ti, kad to­kios at­lie­kos kaip gal­va­ni­niai ele­men­tai iš vi­so ne­bū­tų su­per­ka­mos, kad ne­bū­tų pa­grin­do vyk­dy­ti to­kią veik­lą. Tu­ri­me aiš­kiai ap­sisp­ręs­ti, ko­kiu ke­liu ei­na­me. Jei­gu ke­liau­ja­me so­cia­li­nės at­sa­ko­my­bės ke­liu, tai da­ro­me ne­mo­ka­mai. Šiuo po­žiū­riu tu­rė­tu­me bū­ti vie­nin­gi.

 

Straipsnio autorius Gintaras MIKŠIŪNAS,
„Lietuvos žinių” portalas lzinios.lt