Atliekų tvarkymo sistema, kokią ją turime šiandien, baigta formuoti prieš dešimtmetį, kai ES reikalavimai privertė tautos atstovus priimti pagrindinius šią sritį reglamentuojančius teisės aktus. Šiandien skirtingų atliekų kategorijų tvarkymo situacija iš esmės pasikeitusi, todėl būtina iš esmės koreguoti veikiantį mechanizmą.

Visų pirma, būtinas aiškus pagrindinių politinių partijų sutarimas, jog šiandien esame patekę į akligatvį – dabar veikianti atliekų tvarkymo sistema įstatymų leidėjo orientuota tik į formalių ES uždavinių vykdymą. Ji nesugeba užtikrinti pagrindinio visuomenės intereso – neskatina mažinti atliekų kiekio, nemotyvuoja jų daugiau sutvarkyti ir tik iš dalies balansuoja skirtingų atliekų rūšių tvarkymo kaštų paskirstymą. Elektronikos atliekų srityje susidarė situacija, kai didžiausi šalies atliekų surinkėjai ir tvarkytojai nebegali rasti reikalaujamų kiekių atliekų, kurios būtų surinktos pagal teisės reikalavimus. Pavyzdžiui, prieš dešimtmetį „šaldytuvų atliekų kategorijoje“ turėjo būti surenkama ir sutvarkoma ne mažiau nei 15 procentų į rinką kasmet patenkančių prietaisų kiekio, o šiais metais – jau 50 procentų. Šios pareigos vykdymas yra griežtai formalizuotas ir turi būti dokumentuotas. Todėl jeigu šaldytuvą randame išmestą miške ir iš ten parsivežame bei sutvarkome, tokia visuomenei naudinga veikla nepripažįstama tinkamu užduoties vykdymu.
Tenka ginčytis net ir dėl visiškai kurioziškų situacijų – štai atliekas renkame į specialius konteinerius, jie visi aiškiai pažymėti ir suregistruoti. Tačiau dabar per teismą turime ginti juose surinktų atliekų „tinkamumą“ – pasirodo, ten surinktos atliekas tapo „netinkamomis“, nes skelbimuose adresus ne išvardinome paraidžiui, o vartotojų patogumui siūlėme naudotis specialia interneto svetaine. Tinkamai žinią išgirdęs gyventojas į paruoštą vietą atnešė atliekas, bet formalios užduotys, biurokratų vertinimu, įvykdytos netinkamai… Gerokai didesnis galvos skausmas – dėl iš esmės nekontroliuojamos ūkio subjektų veiklos, kai dalis atliekų surenkama ir tvarkoma ne oficialiai tam teisę turinčių įmonių, o „juodojoje“ rinkoje, kur pagrindinis tikslas – atskirų antrinių žaliavų (metalų, kitų medžiagų) išrinkimas ir jų pardavimas. „Šaldytuvų“ ir kai kurios kitos atliekų kategorijos yra tokios, kur išties galima generuoti veiklos pelną šių antrinių žaliavų pajamų sąskaita. Tiesa, tokiu atveju visuomenei lieka dvi problemos – visa ši veikla yra neoficiali, nedokumentuota ir todėl ES uždaviniai lieka neįvykdyti, o tuo pat metu visos „nepajamingos“ tokių atliekų liekanos patenka į bendrą komunalinių atliekų srautą (šia dalimi nepagrįstai didėja komunalinių paslaugų įkainiai visiems gyventojams) ar net šalinamos artimiausiame miškelyje.
Informaciją apie šias sistemos ydas ne kartą esame pateikę Aplinkos ministerijai ir jai pavaldžioms institucijoms, tačiau jų reakcija yra atvirkščia – vietoj konstruktyvaus dialogo ir bendrų visuomenei naudingų sprendimų paieškų esame sulaukę tik jokiais faktais nepagrįstų kaltinimų. Kaip žmogus galiu suprasti valstybės tarnautojus, kuriems teisės akte įrašytas žodis yra svarbiau už realų visuomenės interesą, tačiau kodėl tokia pozicija priimtina ir piliečius atstovaujantiems politinio pasitikėjimo pareigūnams – neaišku. Yra vilties, jog kai kurias problemas bandys taisyti Seimas dar šį rudenį. Štai naujos redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo projektas (Nr. XIIP-4355) siūlo pagaliau aiškiau paskirstyti atsakomybę visiems atliekų tvarkymo grandinės dalyviams. Šiandien visi gamintojai ir importuotojai (bei jų organizacijos) neturi realios galimybės kontroliuoti atliekų tvarkymo eigos, nors tik po galutinio sutvarkymo yra išduodami sutvarkymą patvirtinantys dokumentai. Išskaidrinus atsakomybės paskirstymą teks grįžti prie pirmojo ir pagrindinio – kada ir kas imsis peržiūrėti veikiančios sistemos principus, kaip ji bus pakeista, jog nelegalūs atliekų tvarkytojai būtų užkardyti, o ES uždaviniai būtų vykdomi tinkamai ir neieškant priekabių kreiviau užklijuoto informacinio lipduko atvejais? Tai nėra paprastas klausimas, ypač politikams. Nes keičiant sistemą pirmiausia teks susėsti ir įvardinti, kodėl ir kas padarė klaidas ją kuriant, kodėl pavėluota reaguoti į besikeičiančią situaciją, kokie pokyčiai reikalingi ir būtini? Tam reikia drąsos, kompetencijos ir politinės valios. Tikiu, kad dar ši valdančioje koalicija gali rasti jėgų ir pradėti diskusiją – bent jau sudaryti ekspertų grupę situacijai išanalizuoti ir rekomendacijoms parengti.