Elektronikos atliekos: tvarkyti vis labiau apsimoka

Prieš kelis mėnesius Europos elektronikos rinką supurtė skandalas: Austrija, Belgija, Danija, Vokietija, Vengrija, Airija, Italija, Lenkija, Ispanija ir Jungtinė Karalystė nelegaliai gabeno elektronikos atliekas į besivystančias šalis, neva pažeisdamos Bazelio konvenciją. Tai paaiškėjo Jungtinėms Tautoms atlikus tyrimą, kurio metu minėtose Europos šalyse elektronikos įrangoje buvo įdiegti sekikliai. 2015–2017 metais į Afrikos ir Azijos šalis iškeliavo net 19% visos tokios sekikliais stebimos įrangos – daugiau kaip po 352.000 tonų kasmet.

Skandalas buvo viešinamas nuotraukomis, kuriose pavaizduotas juodaodis, po atviru dangumi deginantis elektronikos atliekas – įvairius laidus, seno dizaino monitorių ir pan. Tyrimo rezultatai buvo vaizduojami kaip nesuvokiamas siaubas, nes juk visai neseniai Europos Komisija kovą su kriminaliniais elementais atliekų rinkoje paskelbė vienu savo politikos prioritetu. Vis dėlto netrukus atsirado blaivių protų, kurie susėdo prie skaičiavimo mašinėlių. Įvertinę elektronikos atliekų kainą ir eksporto išlaidas, jie iškėlė versiją, kad šios „elektronikos atliekos“ buvo tiesiog parduotos kaip nebenauja elektronikos įranga, skirta antriniam panaudojimui. Kitaip sakant, burbulas apie elektronikos atliekų deginimą po atviru Afrikos dangumi pasirodė nepatvarus ir trumpalaikis.

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie tai, kad elektronikos atliekas tvarkyti apsimoka, ypač dėl to, kad jose yra brangių ir retųjų metalų, kurių atsargos pasaulyje sparčiai senka, o gavyba yra brangi. Kaip argumentas galėtų būti ir visiškai neseniai „Tesla“ išplatintas pranešimas apie išaugusius nikelio poreikius, augančias jo kainas ir galiausiai – apie nerimą, kad šio metalo atsargos gali greitai išsekti ir jo tiesiog pritrūks. Ypač dėl to neramu baterijų ir elektromobilių gamintojams.

Realybė iš tiesų yra tokia, kad daugelyje pasaulio šalių, įskaitant ir Lietuvą, vidurinė klasė plečiasi ir stiprėja, dėl to vis daugiau žmonių perka elektroninę įrangą. Tai nė kiek neprieštarauja ir ES atsakingo vartojimo politikai: seną, neefektyvią įrangą keisdami nauja, sunaudojančia mažiau energijos (elektros, vandens ir kitų energijos kategorijų), žengiame tvaresnės ekonomikos ir vartojimo kryptimi, bet su labai rimta sąlyga: tuo pačiu metu atsakingai tvarkome elektronikos atliekas, iš jų išgaudami naujai, pažangesnei įrangai reikalingas medžiagas. Juolab, kad utilizuoti ir pakartotinai panaudoti iš atliekų išgautas medžiagas vis labiau apsimoka tiek ekonomine, tiek ir ekologine prasme. Tai patvirtina ir nelabai seniai Kinijoje atliktas tyrimas, kuris parodė, kad vario, aukso ir aliuminio gavyba iš rūdos kainuoja 13 kartų brangiau nei šių metalų išgavimas iš atliekų.

Būtent nuo čia ir reikėtų pradėti aiškintis, kodėl šiuo metu Lietuvos rinkoje vyksta neskelbta konkurencinė kova dėl elektronikos atliekų, o kai kas bando aiškinti, kad kai kurie rinkos dalyviai atliekų netvarko tiesiog taupydami: neva neapsimoka, tai ir netvarko.

Viena iš elektronikos atliekų rinkos dalyvių – Elektronikos platintojų asociacija (EPA), arba ne pelno siekianti nevyriausybinė organizacija – yra atsakinga už beveik 80 % elektronikos atliekų tvarkymo organizavimą. Savo veiklą ši organizacija įvardija kaip socialinės atsakomybės funkcijų vykdymą pagal ES nustatytą taisyklę „teršėjas moka“. Tačiau čia ir nutinka kai kas itin netikėta. Organizuojamas platus elektronikos atliekų surinkimo tinklas, kuris prižiūrimas, atnaujinamas, apie jį nuolat kalbama įvairiausiuose edukaciniuose pranešimuose, tačiau žymaus efekto nėra. Tam tikros kategorijos ES nustatytų elektronikos atliekų surinkimo užduočių, kurios automatiškai perkeltos ir į Lietuvą, EPA‘i įvykdyti nepavyksta.

Kai kas sakytų: nesiseka surinkti patiems, tai gal nusipirkite, kitaip sakant, įvykdykite savo socialinės atsakomybės funkciją pasitelkę verslą! Deja, praktika rodo, kad einant šiuo keliu norimų rezultatų pasiekti irgi nepavyksta. Rimtas argumentas: EPA nuo 2016 metų nupirko visus viešojo pirkimo metu pasiūlytus įsigyti elektronikos atliekų kiekius, organizavo papildomus pirkimus ir nė vienas atliekų tvarkytojas nepasiūlė įsigyti daugiau atliekų tvarkymo paslaugų nei asociacija įsigijo.

Galbūt EPA‘i šioje socialinės atsakomybės veikloje EPA‘i tiesiog trūksta verslumo (reikalauti tokių dalykų iš ne pelno siekiančios organizacijos būtų paradoksas) arba jai neapsimoka stengtis? Deja, stengtis surinkti tiek atliekų, kiek reikia, yra aktualu ir finansine prasme: nesutvarkius elektronikos atliekų organizacija netenka valstybės institucijoms pateikto finansinio garanto, kuriam lėšas perveda asociacijos nariai – gamintojai ir importuotojai. Kitaip sakant, panašioms asociacijoms neapsimoka nevykdyti savo socialinės atsakomybės funkcijų, ir tuo yra pasirūpinę valstybinės institucijos.

Tokiu atveju reikėtų kelti klausimą: tai kam gi vis dėlto naudinga, kad gamintojų ir importuotojų asociacijos pastangos efektyviai organizuoti elektronikos atliekų surinkimą nepasiekia valstybės institucijų nustatytų rodiklių? Gal kartais tai naudinga pačioms valstybės institucijoms, kurios nedaro nieko, kad suvaldytų nelegalų atliekų verslą, nors tai irgi yra svarbus deklaruojamas visos ES interesas ir įpareigojimas valstybėms? Juk visada patogiau kaltininkų ieškoti kur nors kitur, o ne savo darže. Todėl paranku sakyti, kad nelegalaus verslo nėra, o elektronikos atliekų yra, nors, kaip rodo realūs faktai ir netgi pernai EPA inicijuotas KTU Aplinkos inžinerijos instituto atliktas tyrimas, yra priešingai. Lygiai taip pat valdiškų institucijų komandoms turbūt paranku neprisiimti atsakomybės už netobulą rinkoje esamos elektronikos įrangos apskaitą. Juk, kaip žinoma, tvarkytinų elektronikos atliekų užduotys formuojamos pagal į rinką patenkančių prietaisų kiekį, kurį deklaruoti privalo gamintojai ir importuotojai. Tačiau dar neteko girdėti, kad iš šių deklaruotų kiekių kada nors būtų išminusavęs nupirktas ir eksportuotas, faktiškai – tranzintinis elektronikos įrangos kiekis. Jo neįvertinus valstybės užduotyse nurodyti elektronikos atliekų sutvarkymo kiekiai yra tiesiog nerealūs. O juk visi žinome, kad nuo neatmenamų laikų Lietuva yra kryžkelės šalis, prekybinių mainų ir tranzito valstybė, tad ši aplinkybė turėtų būti numatyta ir elektronikos srautų apskaitoje.

O dar paradoksaliau, kai socialinės atsakomybės funkcijas vykdančiai organizacijai suverčiama kaltė dėl menamos žalos valstybei. Betgi žalą valstybei, nekontroliuodamos neskaidraus verslo ir neįvertindamos vietinės ekonomikos verslo modelių, savo neveiklumu galbūt daro valstybės institucijos. Tad ar ne laikas pagaliau nusibraižyti visiems aiškią schemą apie elektronikos įrangos ir jos atliekų srautus Lietuvoje ir nebaksnoti į iš piršto išlaužtus kaltininkus?

Komentaro autorius – Linas Ivanauskas, Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) vadovas

Plačiau: https://www.vz.lt/paslaugos/2019/08/25/elektronikos-atliekos-tvarkyti-vis-labiau-apsimoka#ixzz5xtCTNSuA